Staiga ji suprato bėgusi ne nuo miesto, ne nuo savo teatro, ne nuo jo dusinančio, pavydo, apkalbų, intrigų pritvinkusio oro,ne nuo savo vyro,su kuriuo niekada drauge nė negyveno,o pati nuo savęs.Bėgo nuo nelemto įsitikinimo, kad tikrasis gyvenimas dar neprasidėjo, ir - bėgo vildamasi, kad tereikia žengti porą žingsnių, pasukti už artimiausio posūkio, ir jis atsivers, atsiskleis, užplūs šviesus, tobulas it Bacho muzika. Bet viskas liko kaip buvę...